Vidiniai, išoriniai pasauliai  – Vaizdo įrašų transkripcija

1 dalis: Akaša

Pradžioje buvo Žodis, Didysis sprogimas, pirmapradis Om. Didžiojo sprogimo teorija teigia, kad fizinė Visata pasklido iš vieno, be galo karšto ir tankaus taško, “singuliarumo”, milijardus kartų mažesnio už adatos smaigalį. Bet nepaaiškina kaip ir kodėl. Kuo dalykas paslaptingesnis, tuo suprantamesnis mums jis atrodo. Ilgą laiką manyta, kad ilgainiui gravitacija sustabdys Visatos plėtimąsi arba sutrauks ją atgal. Tačiau iš Hablo teleskopo nuotraukų paaiškėjo, kad Visata plečiasi vis greičiau. Po Didžiojo sprogimo jos plėtra vis greitėja. Visatos masė kažkodėl yra didesnė, negu manė fizikai. Masės perteklių fizikai aiškina tuo, kad tik 4% Visatos sudaro atominė materija, tai, ką laikome normalia materija. 23% Visatos yra tamsioji materija, o 73% – tamsioji energija, tai, ką iki šiol laikėme tuščia erdve. Tarsi po Visatą būtų išsiraizgęs nematomas nervų tinklas, sujungiantis viską į viena.

 Senovės Vedos moko Nada Brahma’os. Visata – tai virpesys. Virpanti erdvė yra visų dvasinių potyrių bei mokslo stebimų reiškinių pagrindas. Tai šį energijos lauką šventieji, Budos, jogai, mistikai, šventikai, šamanai ir aiškiaregiai mato įsižiūrėję į savo vidų. Jis vadinamas Akaša, pirmapradžiu Om, Indros brangakmenių tinklu, sferų muzika ir tūkstančiais kitų istorinių vardų. Tai bendras visų religijų pagrindas, jungtis tarp mūsų vidinio ir išorinio pasaulio.

Mahajanos budistų kosmologijos samprata nelabai skiriasi nuo šiuolaikinio fizikų požiūrio. Indros brangakmenių tinklas – tai metafora, vartojama senoviniame Vedų mokyme, nusakanti iš ko nuaustas Visatos audinys. Dievų valdovas Indra pagimdė saulę pučia vėją ir judina vandenį. Įsivaizduokite į visas puses pasklidusį voratinklį. Jis sudarytas iš rasos lašelių, kiekviename lašelyje atsispindi kiti lašeliai, o kiekvieno lašelio atspindyje vėl atsispindi kiti lašeliai. Visas voratinklis – atsikartojantys atspindžiai, iki begalybės. Indros voratinklį galima pavadinti Visatos holograma. Net mažiausiame jos šviesos spindulėlyje tiksliai užkoduota visumos struktūra.

Serbų-amerikiečių mokslininkas Nikola Tesla vadinamas žmogumi, sukūrusiu XX amžių. Tesla sukūrė kintamosios elektros srovės sistemą ir daugelį kitų išradimų, tapusių mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Domėdamasis senosiomis Vedų tradicijomis, Tesla turėjo unikalią galimybę pažvelgti į mokslo problemas ir per vakarų, ir per rytų pasaulio prizmę. Kaip ir dauguma didžių mokslininkų, Tesla tyrė išorinio pasaulio paslaptis, bet kartu gilinosi į savo vidinį pasaulį. Tesla vartojo senovės jogų terminą Akaša visą tikrovę persmelkiančiam eteriniam laukui nusakyti. Jis mokėsi pas jogą Svami Vivekanandą, atnešusį į Vakarus senovės jogų mokymą. Pasak Vedų tradicijos, Akaša yra pati erdvė; erdvė, kurią užpildo kitos dalelės, egzistuojančios išvien su vibracija. Šie du dalykai – neišskiriami. Akaša yra in, o Prana – jan.

Suprasti Akašos, pirminės medžiagos, idėją gali padėti šiuolaikinė sąvoka “fraktalas”. Dėl skaičiavimo mašinų pažangos, nuo 1980-ųjų mokame sugeneruoti ir matematiškai atkurti gamtoje esančias struktūras. Fraktalo terminą 1980 metais pasiūlė matematikas Benua Mandelbrotas, tyrinėjęs nesudėtingas matematines lygtis, kurias atkartojant sukuriama begalinė apibrėžtose ribose kintančių matematinių ir geometrinių išraiškų aibė. Jos apribotos ir kartu – begalinės. Fraktalas – natūrali geometrinė forma, kurios atskiri fragmentai panašūs į visumą ar jai tapatūs, tarsi mažesnė visumos kopija. Ši savybė vadinama “savipanašumu”.

Mandelbroto fraktalai vadinti Dievo nykščio antspaudu. Regite pačios gamtos sukurtą vaizdą. Pasukta, Mandelbroto aibė panaši į induistų dievybę Budą. Ši figūra vadinama “Buddhabrot”. Patyrinėję senovės meną ir architektūrą matome, kad grožį ir šventumą žmonės nuo seno siejo su fraktalų raštais. Jie be galo sudėtingi, tačiau iš kiekvienos jų dalies galima atkurti visumą. Fraktalai privertė matematikus permąstyti, kokia Visata yra ir kaip veikia. Kiekvieno smulkesnio lygmens struktūros skiriasi nuo stambesniojo. Nuo stambesnių detalių pereinant prie smulkesnių, viskas keičiasi ir kinta. Šis kitimas – tai kosminė spiralė, erdvėlaikyje slypintys dėsningumai. Fraktalai – natūraliai chaotiškos struktūros, juose yra ir tvarkos, ir “triukšmo”. Kai mūsų protas pastebi ar atpažįsta struktūrą, dėmesys sutelkiamas į ją, tarsi tai būtų atskiras daiktas. Stengiamės atrasti mums gražias struktūras, bet kad išlaikytume jas savo sąmonėje, tenka atmesti likusią fraktalo dalį. Bandyti suvokti fraktalą jutimais – tai jį sukaustyti. Visatoje esanti energija yra neutrali, belaikė ir betūrė.

Mūsų pačių kūrybingumas ir gebėjimas atpažinti struktūras leidžia susieti mikropasaulį su makropasauliu: begalinę bangų erdvę su apčiuopiamu daiktų pasauliu. Stebėjimas yra kūrybinis veiksmas, apribotas mąstymo netobulumo. Suteikdami pavadinimus, vardus mes sukuriame daiktų iliuziją. Pasak filosofo Kierkegoro, “duodamas man vardą mane paneigi.” Pavadindamas mane vardu, atmeti visa, kuo dar galėčiau būti. Pavadindami dalelę, prisegdami jai vardą, uždarome ją daikte, sąvokoje, tačiau taip pat ją sukuriame, apibrėžiame jos egzistavimą. Svarbiausia mūsų savybė – kūrybiškumas. Su daiktų kūryba atsiranda laikas, kuris sukuria daiktiškumo iliuziją.

Einšteinas pirmasis iš mokslininkų suprato, kad tai, ką manome esant tuštuma, nėra niekas: ji turi erdvei būdingas savybes ir (dėl erdviškos prigimties) – neišmatuojamą kiekį energijos. Pasak garsaus fiziko Ričardo Feinmano, “viename erdvės kubiniame metre esančios energijos užtektų viso pasaulio vandenynams užvirti.” Patyrę medituotojai žino, kad didžiausia jėga slypi ramybės būsenoje. Buda pirminei medžiagai naudojo kitą sąvoką: kalapas – smulkios dalelės ar bangelės, atsirandančios ir dingstančios trilijonus kartų per sekundę. Tarsi tikrovė būtų kadrų seka holografinio kino aparate. Kadrai taip greitai keičiasi, kad sukuria tęstinumo iliuziją. Kai tik sąmonė visai nurimsta, suprantame, kad tai iliuzija, nes pati sąmonė ją ir kuria.

Senosiose Rytų tradicijose jau prieš tūkstančius metų žmonės suprato, kad viskas yra virpėjimas. “Nada Brahma” – skambanti Visata. “Nada” reiškia garsą arba virpėjimą, o “Brahma” – tai Dievo vardas. Brahma tuo pačiu metu YRA IR kūrinija, IR kūrėjas. Menininkas ir menas neatskiriami. Upanišadose, vienuose seniausių senovės Indijos raštų, sakoma: “ant lotoso sėdintis Brahma, kūrėjas, atmerkia akis ir randasi pasaulis. Brahma užmerkia akis ir pasaulis pradingsta.” Senovės mistikai, jogai ir žyniai tvirtino, kad pačiose sąmonės ištakose yra laukas. Akašos laukas ar Akašos žinios, kuriuose sudėta visa praeitis, patirtis, dabartis ir ateitis, egzistuoja dabar ir per amžius. Būtent šis laukas ar matrica yra visko pradžia. Pradedant elementariosiomis dalelėmis, baigiant galaktikomis, žvaigždėmis, planetomis ir viskuo, kas gyva. Mes niekada nematome visumos, nes ji sudaryta iš virpančių sluoksnių ir nuolatos kinta, mainosi informacija su Akaša.

Medis sugeria saulę, deguonį, lietų, žemės syvus. Energijos pasaulis pulsuoja plūsdamas į to, ką vadiname medžiu, vidų bei iš jo. Kai protas nurimsta, pamatome tikrovę, kokia ji yra. Visą iš karto. Medis, dangus, žemė, lietus ir žvaigždės – neperskiriami. Gyvybė ir mirtis, aš ir kiti – neperskiriami. Kaip neperskiriami yra kalnai ir slėniai. Amerikos indėnų ir kitose senosiose tradicijose mokoma, kad kiekvienas daiktas turi savo dvasią, kitaip tariant, viskas kyla iš to paties virpančio šaltinio. Yra viena sąmonė, vienas laukas, viena jėga, veikianti per viską. Šis laukas veikia ne aplink mus, jis veikia PER mus ir veikia mūsų vardu.

Visatoje mes esame jie. Esame akys, kuriomis kūrinija mato save. Pabudę iš sapno žinome, kad viskas, ką sapnavome, buvome mes. Mes jį kūrėme. Vadinamajame realiame gyvenime – taip pat. Kiekvienas ir viskas esame mes patys. Ta pati sąmonė žvelgia pro kiekvieną akį slypi po kiekvienu akmeniu, kiekvienoje dalelėje.

Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN) dirbantys įvairių šalių mokslininkai bando aptikti tokį, viską apjungiantį lauką. Tačiau jo ieškoma ne vidiniame, o išoriniame, fiziniame pasaulyje. CERN laboratorijos Ženevoje darbuotojai paskelbė aptikę Dieviškąją dalelę – Higso bozoną. Higso bozono tyrimai moksliškai patvirtino, kad tuščia erdvė pripildyta nematomos energijos. Didysis CERN hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas – tai 26,659 km ilgio tunelio žiedas, kuriame priešingomis kryptimis įsukti elementariųjų dalelių pluoštai susiduria lėkdami greičiu, artimu šviesos greičiui. Mokslininkai stebi, kas vyksta tokių susidūrimų metu. Įprastinis modelis negali paaiškinti, iš kur atsiranda dalelių masė. Atrodo, kad viskas sudaryta iš virpesių, tačiau nėra to, kuris virpa.

Tarsi koks nematomas šokėjas slapta šoktų Visatos šokį. Visi kiti šokėjai visuomet šoka aplink šią paslaptingą figūrą. Mes regime šokio piešinį, bet paties šokėjo dar nesame matę. Vadinamoji “Dieviškoji dalelė”, pirminės Visatos medžiagos dėmuo, egzistuojančios materijos pagrindas, turėtų paaiškinti iš kur atsiranda Visatos plėtimuisi reikalinga masė ir energija. Tačiau Higso bozono atradimas ne tik nepaaiškino Visatos prigimties, bet ir parodė, kad Visata dar paslaptingesnė, nei galėjome įsivaizduoti. Mokslas artėja prie sąmonę ir materiją skiriančios ribos. Akis, kuria stebime pirmapradį lauką, ir akis, kuria laukas stebi mus, yra viena ir tas pat.

Šviesus vokiečių rašytojas Volfgangas fon Gėtė rašė: “banga – tai pirmapradis reiškinys, davęs pradžią pasauliui. ” Garso bangų regimosios išraiškos tyrimai vadinami kimatika. Pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio “kyma”, reiškiančio bangą arba siūbavimą. Vienas pirmųjų Vakarų mokslininkų, rimtai tyrinėjusių bangų reiškinį, buvo Ernstas Chladni, XVIII a. gyvenęs vokiečių fizikas ir muzikantas. Chladni atrado, kad smėliu apibertas metalo plokšteles virpinant smuiko stryku, smėlyje susidaro tam tikri raštai. Skirtingo dažnio virpesiai suformuoja skirtingus ornamentus. Chladni sudarė tokių ornamentų, vadinamų Chladni figūromis, katalogą. Dauguma šių raštų aptinkami gamtos pasaulyje. Pavyzdžiui, vėžlio šarvas arba leopardo kailio dėmės. Chladni figūrų ar kimatinių raštų tyrimą atlieka prestižinių muzikos instrumentų gamintojai, tikrindami gaminių akustines savybes.

1960-iais Chladni tyrimus pratęsė Hansas Dženis. Jis naudojo įvairius skysčius ir elektroninius stiprintuvus skirtingo dažnio garsams generuoti ir pasiūlė “kimatikos” terminą. Sinusoidiškai virpinant vandens dubenį vandens paviršiuje susidaro bangų raštai. Keičiant bangos ilgį raibulių forma keičiasi. Kuo dažnis aukštesnis, tuo sudėtingesnis raštas. Šios formos atkartojamos, jos nėra atsitiktinės. Jas stebint, ilgainiui aiškėja, kaip virpesiai formuoja materiją, pradedant paprastomis bangomis, baigiant sudėtingomis formomis. Šie vandens raibuliai panašūs į saulėgrąžos žiedo raštą. Pakeitę bangos ilgį gauname kitokį ornamentą. Vanduo – labai paslaptinga medžiaga. Jis labai jautrus. Tai yra, reaguoja į virpesius ir juos perduoda. Būdamas jautrus, imlus ir laidus virpesiams, vanduo reaguoja į įvairiausias garso bangas. Didžiąją dalį augalų ir gyvūnų masės sudaro vandens ir žemės pradai. Nesunku įsitikinti, kad paprasti virpesiai vandenyje sukuria pažįstamas gamtos formas, bet ištirpdžius jame kietųjų medžiagų ir sustiprinus virpesius viskas tampa dar įdomiau. Į vandenį įbėrę kukurūzų krakmolo matome sudėtingesnį reiškinį. Galbūt gyvą organizmą primenančiame virpesių sukeltame krakmolingos masės judėjime galima įžvelgti pačios gyvybės atsiradimo principus

 Kiekviena didžioji religija Visatos judėjimo principus nusako žodžiais, atspindinčiais to meto pasaulio supratimą. Didžiausią imperiją ikikolumbinėje Amerikoje sukūrę Inkai žmogaus kūną vadino “alpa camasca”, tai reiškia “judanti žemė”. Mistiniame žydų mokyme Kabaloje kalbama apie šventąjį Dievo vardą. Vardą, kurio negalima ištarti. Nes šis vardas – viską persmelkiantis virpesys. Kitaip tariant – visa materija. Visa yra šventasis žodis.

 Tetraedras – tai paprasčiausia galima trimatė figūra. Egzistavimui fizinėje erdvėje reikia bent keturių taškų. Trikampė struktūra – vienintelė gamtoje stabilumą savaime išlaikanti forma. Senajame Testamente Dievo apsireiškimui aprašyti dažnai naudojamas žodis “tetragramatonas”. Jis nusako Dievo žodį, Dievo vardą, Logos’ą – pirmapradį žodį. Senosios civilizacijos žinojo, kad Visatos pagrindą sudaro tetraedro formos figūra. Per šią formą reiškiasi pusiausvyrą palaikyti siekiančios gamtos jėgos – Šiva. Dar gamtoje veikia pokyčius skatinančios jėgos – Šakti.

Biblijoje, Evangelija pagal Joną prasideda: “pradžioje buvo žodis”, bet originalo tekste naudojamas terminas “Logos”. Graikų filosofas Herakleitas, gyvenęs apie 500 metų prieš Kristų, Logos’ą apibrėžia kaip iš esmės nepažinų dalyką. Visų pasikartojimų, formų ir raštų šaltinį. Herakleitu sekę Stoikų filosofai Logos’u vadino po visą Visatą pasklidusį dievišką gyvybės šaltinį. Sufizme Logos’as yra visur ir visame kame. Tai yra TAl, kas neapreikšta padaro apreikšta. Induizme Šiva Nataraja pažodžiui reiškia “šokio viešpats”. Visas kosmosas šoka pagal Šivos būgną. Visa kas užlieta ir įkvėpta pulsavimo. Pasaulis vystosi ir keičiasi tiktai tol, kol Šiva šoka, o jam sustojus – vėl subyra į nieką. Jei Šiva simbolizuoja mūsų stebinčiąją sąmonę, tai Šakti yra pasaulį sudaranti medžiaga. Kol Šiva medituoja ramybėje, Šakti jį ragina šokti. Kaip in ir jan, šokis ir šokėjas yra viena. Logos’as taip pat reiškia ir neslepiamą tiesą. Kas pažįsta Logos’ą, tas žino tiesą.

Žmonių pasaulyje yra daugybė paslėptų lygmenų, nes Akaša reiškiasi sudėtingomis formomis, slepiančiomis šaltinį nuo paties savęs. Tarsi dieviškame slėpynių žaidime tūkstančius metų slėpdamiesi, visiškai pamiršome, kad žaidžiame. Kažkaip pamiršome, kad yra ką atrasti. Budizmas moko patirti Logos’ą, viduje esantį ir nuolat kintantį lauką, tiesiogiai, per meditaciją. Stebėdami savo vidinį pasaulį, vis labiau sutelkdami dėmesį pajuntame vis subtilesnius jausmus bei energijas. Tiesioginis jausmų kintamumo ir nepastovumo (anika) suvokimas išlaisvina nuo prisirišimo prie laikinų išorės pasaulio formų. Supratę, kad egzistuoja vienas virpantis laukas, bendras visų religijų pagrindas nejau ir toliau sakysime: “mano religija”, “tai mano pirmapradis Om”, “mano kvantinis laukas”?

Tikroji mūsų pasaulio problema nėra socialinė, politinė ar ekonominė. Mūsų problema – tai sąmonės problema, negebėjimas tiesiogiai suvokti savo prigimties. Negebėjimas šios prigimties įžvelgti kitose būtybėse, visame mus supančiame pasaulyje. Budizme žmogus su pabudusia Budos prigimtimi vadinamas “Bodisatva”. Bodisatva žadėjo padėti pabusti kiekvienai būtybei Visatoje ir suprasti, kad tėra viena, bendra sąmonė. Norėdami pažadinti savo tikrąją prigimtį, turime pažadinti visus. “Visatoje yra daugybė jaučiančių gyvūnų, aš padėsiu jiems visiems pabusti. Mano ydoms nėra galo, aš visas jas įveiksiu. Darma – nepažini. Aš ją pažinsiu. Pabudimas – nepasiekiamas. Aš jį pasieksiu.” 

| Albanian | Arabic | Bulgarian | Chinese | Croatian | Czech | Dutch | English | Finnish | French | German | Greek | Hindi | Hungarian | Indonesian | Italian | Khmer | Korean | Lithuanian | Macedonian | Persian | Polish | Portuguese | Romanian | Russian | Serbian | Sinhala | Slovak | Spanish | Swedish | Thai | Turkish | Vietnamese |

This Area is Widget-Ready

You can place here any widget you want!

You can also display any layout saved in Divi Library.

Let’s try with contact form: