Vaizdo įrašų transkripcija
2 dalis: Spiralė
Antikos filosofas Platonas mįslingai užsimena, kad egzistuoja auksinis raktas, atveriantis visas Visatos paslaptis. Prie šio rakto mūsų pasakojime dar grįšime. Auksinis raktas – tai Logos’o išmintis, pirmapradžio Om šaltinis. Galima sakyti – tai Dievo protas. Savo ribotomis juslėmis mes patiriame tik išorines paslėptų dėsningumų apraiškas. Šios Dieviškos simetrijos priežastis yra didžiausia mūsų egzistencijos paslaptis. Daug puikių mąstytojų: Pitagoras, Kepleris, Leonardas da Vinčis, Tesla bei Einšteinas buvo prie jos priartėję. Pasak Einšteino, “nuostabiausia, ką galime patirti – tai paslaptingumas. Visas tikras menas ir mokslas kyla iš jo. Kam ši patirtis svetima, kas liovėsi stebėtis ir pagarbiai gėrėtis, tas nieko vertas. Toks žmogus aklas.”
Mes – tarsi maži vaikai patekę į didžiulę biblioteką, pilną įvairiom kalbom parašytų knygų. Vaikas supranta, kad kažkas visas jas parašė. Bet nežino kaip. Jis nesupranta kalbų, kuriomis jos parašytos. Vaikas miglotai nutuokia, kad knygos išdėstytos tam tikra tvarka, bet nežino kokia. Toks, manyčiau, yra žmogaus, net ir paties sumaniausio, požiūris į Dievą. Matome, kad Visata nuostabiai sutvarkyta ir paklūsta tam tikriems dėsniams. Ribotas mūsų protas nesugeba suvokti žvaigždynus veikiančios paslaptingos jėgos. Ir Visatos paslaptis tyrinėjantys mokslininkai ir į savo vidų žvelgiantys mistikai, galiausiai atranda tą patį: pirmapradį sukūrį, spiralę.
Tūkstančius metų iki žmonės pastatė senovinę Stounhendžo observatoriją spiralė buvo vienas svarbiausių simbolių Žemėje. Jos aptinkamos visame pasaulyje. Tūkstančiai tokių spiralių yra Europoje, Šiaurės Amerikoje, Nju Meksike, Jutoje, Australijoje, Kinijoje, Rusijoje. Iš esmės – kiekvienoje senojoje kultūroje. Senovinės spiralės simbolizuoja augimą, plėtimąsį, kosminę energiją įkūnijančius saulę ir dangų. Spiralės forma atspindi pačią besiplečiančią Visatą. Senosiose kultūrose spiralė reiškė energijos šaltinį, Pirmapradę Motiną. Njugreindžo (Airija) spiralės datuojamos 3000 m. pr. m. e. Jos 500 metų senesnės už didžiąją Gizos piramidę ir šiuolaikiniam mokslui ne mažiau paslaptingos.
Spiralė mena laikus, kada žmonės buvo labiau susiję su žeme, gamtos ciklais ir vijomis. Laikus, kada žmonės mažiau tapatinosi su mintimis. Spiralė yra tai, ką mes suvokiame kaip Visatos sukimąsį. Prana, kuriančioji jėga, įsuka Akašą į tvirtų formų erdvę. Spiralę matome visuose lygmenyse nuo makro iki mikrokosmoso: spiralinės galaktikos, meteorologiniai reiškiniai, vandens sūkurys vonioje, jūsų DNR ar tiesiog savos energijos potyris. Pirmapradė spiralė – ne sąvoka, greičiau visų sąvokų ir sąlygų pagrindas.
Gamtoje matome spiralių ir sraigtų įvairovę. Sraigės. Jūros koralai. Voratinkliai. Iškasenos. Jūros arkliukų uodegos. Ir kriauklės. Daugiausia gamtoje pasitaiko logaritminės, augančios spiralės. Tolstant nuo vidurio spiralės dalys eksponentiškai didėja. Kaip ir Indros brangakmenių tinklas, logaritminės spiralės yra savipanašios arba holografinės, t.y. kiekvienos dalies bruožai atsispindi visumoje.
Prieš 2400 metų senovės Graikijoje, Platonas manė, kad tęstinės geometrinės formos yra tobuliausia kosminė jungtis. Aukso pjūvis arba Dieviškasis santykis buvo didžioji gamtos paslaptis. Aukso pjūvis išreiškiamas kaip A+B santykis su A lygus A santykiui su B. Platono žodžiais, taip pasaulio siela ima darniai pulsuoti. Penkiakampes struktūras, kurias matome jūros žvaigždėje ar perpjautoje okroje matome ir Veneros kelyje, kurį ji nueina dangumi per 8 metus. Tiek aukštesniame suvoktų formų pasaulyje, tiek žemesniame, medžiaginiame daiktų pasaulyje, reiškiasi tas pats geometrinio savipanašumo principas. Logaritminė spiralė aptinkama visur, pradedant brokolio spiraliniais raštais ir baigiant galaktikos vijomis. Tai – pirmapradė, pamatinė forma. Keletas Paukščių tako galaktikos vijų yra maždaug 12 laipsnių kreivumo logaritminės spiralės.
Kuo spiralė kreivesnė, tuo smarkiau ji susisukusi. Žiūrėdami pagreitintą dygstančių augalų vaizdo įrašą matome, kad augdami jie sukasi gyvenimo spiralės šokyje. Auksinė spiralė – tai logaritminė spiralė, kurios augimui būdingas auksinis santykis. Auksinis santykis – tai matematinis dydis, dažnai aptinkamas gamtoje. Šis dėsningumas atsispindi Fibonačio skaičių eilėje, kitaip – Fibonačio sekoje. Kiekvienas šios sekos skaičius lygus dviejų prieš jį einančių skaičių sumai.
Vokiečių matematikas ir astronomas Kepleris atrado, kad lapai ant augalo kamieno išsidėsto savipanašios spiralės tvarka. Taip pat ir gėlių žiedlapiai bei vainiklapiai. Leonardas da Vinčis pastebėjo, kad lapų išsidėstymas dažnai primena spiralę. Tokia lapų išsidėstymo tvarka vadinama “filotaksija”. Filotaksija aptinkama ir DNR nukleotiduose, ir kitur: šeimos medyje, triušių dauginimesi, pušų kankorėžiuose, kaktusuose, snaigėse ir primityviuose organizmuose, pavyzdžiui – diatomose. Diatoma – viena plačiausiai paplitusių fitoplanktono atmainų; tai vienaląsčiai organizmai, patenkantys į daugybės gyvūnų rūšių maitinimosi grandinę.
Argi būnant saulėgrąža ar bite reikia išmanyti matematiką? Gamta neklausia fizikų, kaip užauginti brokolį. Šios struktūros gamtoje atsiranda savaime. Nanotechnologijas tyrinėjantys mokslininkai savipanašumo terminą naudoja kalbėdami apie struktūrų susidarymą, pvz. apie šešiakampę DNR formavimosi fazę. Nanotechnologinėje inžinierijoje anglies vamzdeliai sudaromi iš panašia tvarka išdėstytos medžiagos. Šį gemoetrinį dėsningumą gamta taiko nuolat, be jokių pastangų. Savaime. Be apskaičiavimų. Gamta tiksli ir be galo efektyvi. Garsaus rašytojo ir architekto Bakminsterio Fulerio manymu, šis dėsningumas yra erdvėlaikio funkcija.
DNR ir medaus korys yra tokios formos dėl to, dėl ko burbulas – apvalus. Tai efektyviausia, mažiausiai energijos reikalaujanti forma. Erdvė turi pavidalą ir leidžia medžiagai įgyti tik tam tikrą formą, visada – pačią efektyviausią. Šios formos – pačios tvirčiausios ir efektyviausios, todėl naudojamos architektūroje, pavyzdžiui – geodeziniame kupole. Logaritminės spiralės forma daro augalus lengviau prieinamus juos apdulkinantiems vabzdžiams, prieinamus šviesai ir lietui, padeda nutekinti vandenį link savo šaknų. Plėšrūs paukščiai medžiodami spirale leidžiasi žemyn. Tai efektyviausias būdas sugauti grobį.
Gebėjimas matyti, kaip gyvybės šokio sūkurys įsuka Akašą į materijos formą, susijęs su gebėjimu įžvelgti simetriją ir grožį gamtoje. Pasak poeto Viljamo Bleiko, “Augmenijos pasaulis skleidžiasi tarsi gėlė, auganti iš Žemės centro, kuriame slypi amžinybė. Iš žvaigždžių sklindanti amžinybė pasiekia žemės paviršių ir susilieja su iš vidaus sklindančia amžinybe.”
Vakarų pasaulyje gamtos struktūros pradėtos tyrinėti neseniai, bet “Li” vardu vadinamais dėsningumais domėtasi dar senovės Kinijoje. Li nusako gamtoje veikiančią dermę ir jai būdingas struktūras. Šios struktūros nėra statiškos, sustingusios kaip mozaika. Jos – dinamiškos, įsikūnijusios visame, kas gyva. Lapų gyslos, vėžlio šarvo raštai, gyslų raštai uolose – tai paslaptingos gamtos grožio išraiškos. Viena iš daugelio Li struktūrų – labirintas. Jį matome ir koraluose, ir grybuose (pvz. – briedžiukuose), kopūstuose ir žmogaus smegenyse. Kita gamtoje dažnai pasitaikanti struktūra – ląstelynas. Ląstelių junginių įvairovė begalinė, tačiau visiems jiems būdinga paskirties ir funkcijos nulemta tvarka. Gyva formų žaismė – užburianti, bet įdomiausia, kad kai kurios archetipinės formos yra paplitusios visoje gamtoje.
Besišakojanti struktūra – tai dar viena archetipinė Li struktūra, kurią aptinkame visuose lygmenyse, visuose fraktalų lygiuose. Tarkime, šis neįtikėtinas kompiuteriu sugeneruotas vaizdas, vadinamas “tūkstantmečiu”, vaizduoja tamsiosios medžiagos išsidėstymą mūsų Visatos srityje. Tai – Makso Flanko draugijos kūrinys. Tamsioji medžiaga – tai, ką iki šiol manėme esant tuščia erdve. Tarsi neregima nervų sistema, pasklidusi po visą Visatą. Visata – tarsi milžiniškos smegenys. Ji nuolat “mąsto”, naudodama tam tikrą tamsią ar nematomą energiją, kurią mokslas dar tik pradeda suprasti. Šiuo neaprėpiamu tinklu sklinda nesuvokiama energija, suteikianti Visatai plėtimosi impulsą. Susiklosčius tinkamoms sąlygoms, besišakojančios struktūros gamtoje susidaro savaime. Gamta – tai meną ir grožį kuriantis mechanizmas. Šitaip, panaudojant elektros srovę, auginami sidabro kristalai. Matote pagreitintą vaizdą, iš tikrųjų procesas trunka kelias valandas. Ant aliuminio katodo iš sidabro nitrato tirpalo nusėda elektromagnetinio lauko veikiami jonai.
Dariniai susiformuoja savaime. Regite pačios gamtos kuriamą grožį. Pasak Johano Volfgango Gėtės, “per grožį reiškiasi paslaptingi gamtos dėsniai, kurių kitaip nepažintume.” Kitaip tariant, gamtoje viskas gyva ir dėsninga. Padidinus įtampą fraktalinis šakojimasis – dar akivaizdesnis. Tai vyksta realiu laiku. Medžio tipo struktūros slypi ir visame žmogaus kūne. Tarkime, vakarų medicinai puikiai žinoma žmogaus nervų sistema. O kinų, Ajurvedos ir Tibeto medicinoje – esminiais elementais laikomi energijos meridianai padedantys suprasti, kaip veikia mūsų kūnas. Merdianams, vadinamiems “nadžiais”, būdinga medžio tipo struktūra. Pomirtinio skrodimo metu nėra randama nei čakrų, nei nadžių, tačiau nereiškia, kad jie neegzistuoja. Jiems aptikti reikia tobulesnių prietaisų. Pirmiausia reikia išmokti nutildyti savo protą. Tik taip galime juos pažinti – visų pirma, savyje. Pagal fizikos dėsnius, kuo mažesnė laido varža, tuo lengviau juo perduodama energija. Meditacijos metu pasiekdama ramybė kūne sukuria “bevaržę” būseną.
Prana, či arba vidinė energija – tai jūsų gyvybingumas. Ką jaučiate, sąmoningai suvokdami savo kūną? Vos juntamais kanalais (nadžiais), kuriais sklinda Prana, per čakras ima srūti vis daugiau vidinės energijos. Kuo daugiau šį kanalų tinklą naudojame, tuo jis gyvybingesnis. Per taškus, į kuriuos sąmoningai sutelkiame dėmesį, ima tekėti či, sutvirtėja fizinės jungtys. Ir smegenyse, ir nervų sistemoje pasikartojantys signalai įtvirtina fizinių jungčių struktūras. Nuolat telkdami dėmesį į savo vidų ir vis mažiau priešindamiesi patiriamiems pojūčiams, didiname energetinį savo potencialą.
Daoizme in-jan ženklas reiškia besivejančias ir viena kitą persmelkiančias gamtos jėgas. In-jan nėra nei du, nei vienas. Besisukantis sukūrys perteikia senovinę “haros” sąvoką. Hara – tai pilve, žemiau bambos esantis jėgos taškas. Žodis “hara” reiškia energijos vandenyną. Kinijoje haros taškas vadinamas apatiniu danteniu. Daugelyje rytų kovų tradicijų stiprią harą turintis karys laikomas nenugalimu. Samurajų tradicijoje viena iš ritualinės savižudybės formų (seppuku) vadinama “hara kiri” (dažnai iškraipoma kaip “charachiri”). Tai reiškia – persmeigti harą siekiant nukirsti žmogaus či (energijos) kanalą. Iš šio taško atliekami judesiai – tvirti ir grakštūs. Juos matome ne tik rytų kovų mene, bet ir golfe, pilvo šokėjų ar besisukančių dervišų šokyje. Haros esmė – drausmingai į vienintelį tašką sutelkto dėmesio lavinimas. Ramybė uragano sukūrio ašyje. Žmogus instinktyviai siejasi su savuoju energijos šaltiniu. Stiprią harą turintis žmogus turi ryšį su Žeme ir visas gyvas būtybes siejiančia intuityvia išmintimi. Mąstyti savo pilvu, “hara de kanganasaii”, reiškia pasinerti į savo vidinę išmintį. Senieji Australijos aborigenai telkdavo dėmesį į tą patį kiek žemiau bambos esantį tašką, kuriame susivijęs tūno Vaivorykštinis Žaltys.
Tai dar vienas žmonijos vystymosi energijos simbolis. Neatsitiktinai būtent haroje užsimezga nauja gyvybė. Žarnyno nervų sistema, dar vadinama “pilvo smegenimis”, turi savus neuronus bei neuromediatorius ir geba išlaikyti sudėtingą jungčių tinklą, primenantį galvos smegenis. Ji gali veikti savarankiškai, vadovautis “savo protu”. Galima sakyti, pilvo smegenys – fraktalinis galvos smegenų atspindys. O gal kaip tik, galvos megenys – fraktalinis pilvo smegenų variantas. Sveikos meškos hara yra stipri. Ieškodama reikalingų žolelių meška vadovaujasi savo juslėmis tekančia či, kuri susikaupia haroje, pilve. Taip meška prisijungia prie “sapnų buveinės”: pirmykštėse kultūrose tai – vieta, iš kur kyla visos žinios, gyvybės spiralė.
Iš kur senovės žmonės žinojo apie spiralę, jei šiuolaikinis mokslas dar tik pradeda pripažinti jos svarbą? Klaukite bičių – jos neužmiršo, ką reiškia “mylėti”. Bitės jaučia ypatingą ryšį su savo “šeima” kuri yra simbiotinio organizmo dalis, kurianti įvairovę ir grožį. Jos – tarsi tiltas tarp mikro ir makro kosmoso. Spiečius turi vieną bendrą širdį, galima sakyti – avilio protą. Kaip ir atviras protas, avilys siunčia į pasaulį savo svajas, kad jos taptų tikrove. Gamtoje daugelis gyvūnų moka veikti sutartinai, judėti vienu ritmu, ta pačia kryptimi. Bet ne visos būtybės daro gera šalia esantiems. Pavyzdžiui, skėriai suryja viską, kas jiems pasitaiko kelyje. Skėrys negali pasirinkti, jis elgiasi pagal savo prigimtį. Jis niekaip nepagamins medaus ir neapdulkins augalų, kaip bitės. Skėrio elgesys nelankstus, tačiau žmogus tuo ir ypatingas, kad gali gyventi ir kaip skėrys, ir kaip bitė. Savo elgesį galime keisti, esame laisvi nuspręsti, kaip elgtis su supančiu pasauliu. Galime gyventi simbiozėje arba parazituoti.
Šiais laikais žmonės spiralę bando suvokti racionaliu protu, bet ne protas mus sieja su gyvybės spirale. Mes jau esame su ja susiję, visada. Tai mąstymas palaiko iliuziją, kad esame atskiros asmenybės. Mąstymas ir sukuria atskirtumą. Ribotumo patirtį. Kuo labiau tapatinamės su mintimis, tuo labiau tolstame nuo ištakų. Mažiau reikšmės mąstymui teikusiosiose senovės kultūrose ryšys su spirale buvo daug artimesnis ir asmeniškesnis, nei įprasta šiandien. Senovės Indijos tracijoje Kundalini simbolizuoja vidinę energiją, kuri, tarsi gyvatė, spirale kyla stuburu aukštyn. Senovės Indijos jogų mokymuose vidinis žmogaus pasaulis suprantamas panašiai, kaip haros svarbą pripažinusiose kultūrose. Pasiekti pusiausvyrą tarp spiralės jėgos ir stebinčiosios sąmonės sąstingio – tai realizuoti evoliucinį savo potencialą.
Tapti nepakartojamomis daugialypėmis būtybėmis, kuriomis mums skirta būti. “Ida” – moteriškasis, mėnulio kanalas – jungiasi su dešiniuoju smegenų pusrutuliu o “Pingala” – vyriškasis, saulės kanalas jungiasi su kairiuoju pusrutuliu. Kai šie du kanalai veikia darniai, energija ima tekėti aukštyn trečiuoju, “Sušumnos” kanalu, einančiu per patį stuburą. Ši energija sužadina čakras ir išlaisvina žmogaus prigimtines galias. “Čakra” – Sanskrito žodis, reiškiantis energijos ratą. Kundalini – tai ta pati pirmapradė spiralė, kuri įsuka jūsų žmogiškojo gyvenimo šokį. Tai kitokia energija, nei mums įprasta. Tarsi tiltas, jungiantis “didžiąją materiją” ir subtiliasias energijas. Jūs esate tuo tiltu.
Kundalini energija nepaklūsta valiai, pastangoms ar trinčiai. Ji panaši į augančią gelę. Mes tegalime, tarsi sodininkai, paruošti jai dirvą, sukurti tinkamas sąlygas ir leisti gamtai veikti pačiai. Jei bandysime praskleisti gėlės žiedą jėga, jį suardysime. Jis auga pagal savus dėsnius, sau tinkama kryptimi. Savanaudiškas, tik išorinį pasaulį matantis protas kliudo mums patirti tikrają, virpančią savo prigimtį. Į vidų nukreipta sąmonė tarsi tampa saulės šviesa, ir vidinis lotosas ima augti. Pažadinęs savyje Kundalini žmogus ima matyti spiralės ženklus visuose reiškiniuose. Ir vidiniuose, ir išoriniuose dėsningumuose. Ši spiralė jungia mūsų vidinius ir išorinius pasaulius.