Žingsniai
Balta akmenėlė
Eilėraštis apie kelią, autorius Nicolas Greco
Tau galiu tai pasakyti. Šiame eilėraštyje slypi paslaptis. Ir būtent dėl to, kad tai paslaptis, tu negalėsi jos perskaityti. Paslaptis – tai tavo vardas; tavo tikrasis vardas, tavo vienintelis vardas. Šis vardas atgyja, kai jį pažįsti. Jis suteikia gyvenimui prasmę. Jis nulemia tavo gyvenimo prasmę.
Šis vardas užrašytas ant balto akmens. Šis baltas akmuo yra šulinyje. Šis šulinys nėra tavo galvoje. Jis yra begalinėje kelionėje.
Bet tu man pasakysi: "Aš jau mačiau šulinius, ir ten mačiau tik vandenį, kurį jau išgėriau. O net jei ten ir būtų buvęs akmuo, kaip aš galėčiau jį paimti?"
Nuėjęs ten. Nusileidęs. Pakilęs. Šis šulinys vadinasi skausmu. Šuliniai, kuriuos iki šiol sutikai, buvo pilni drumzlinų vandenų arba juose nebuvo nė lašo.
Šulinys, kuriame susitinka tavo vardas, egzistuoja. Jis tavęs laukia. Jei jame esantis vanduo yra drumstas ir nešvarus, tai todėl, kad dangus yra neramus, aptemęs, neleidžiantis pamatyti dugno, kur guli baltas akmuo.
Taigi palauk... Nenusimink. Būk kantrus, kol vanduo nurims. Tada pamatysi šulinio dugną ir pradėsi matyti, kas YRA.
Jei šulinys sausas, vis tiek būk kantrus, palauk dar šiek tiek ir melskis dar šiek tiek, kol ateis lietus, kuris pripildys šulinį iki kraštų.
Tavo šulinys bus pripildytas tokio vandens, kokio dar niekada anksčiau negėrei – skaidraus, švaraus, atgaivinančio. Taigi gerk, gerk, gerk.
Suprasi, kad gerti jau nebėra ko, kai šulinio dugne pamatysi baltą akmenį. Sužinosi savo vardą.
Ar skausmo šulinio vanduo atneša tik skausmą? O aš nenoriu kentėti! Aš atėjau į žemę, kad būčiau laimingas, ir nors kartais maniau, kad radau laimę, ją greitai pakeisdavo liūdesys, ir aš nebegalėjau daugiau kentėti.
Aš nesuprantu. Aš jau nebesuprantu. O juk maniau, kad žinau. Iš tikrųjų aš nežinojau, kad nežinau. Norėjau rojaus žemėje. Norėjau rojaus ir žemės.
Norėjau būti Dievu ir buvimo iliuzija. Maniau, kad galiu turėti abu. Taip elgdamasis buvau du.
Nežinojau, kad buvimas dviem mane suskaidė ir sukūrė daugialypumą. Daugialypume turėjau kelias tiesas; turėdamas daug tiesų, buvau daugybė. Vienybės paieškos veda į vienatvę; prarasti viską, ką žmogus tiki turįs ir esąs. Prarasti save. Ir jei aš pasiklysiu, tada Jis galės mane rasti.
Tai, kas bus skaitoma, yra informacija. Ši informacija jau buvo užrašyta įvairiais būdais, atsižvelgiant į kultūrų, iš kurių ji kilo, ir laikmečių, kuriems ji priklausė, savitumą.
Šiandien naudojama kalba leidžia požiūrį į dvasinius reiškinius, kuris yra labiau prieinamas kiekvieno supratimui, tiek, kiek mes grąžiname kiekvienai iš keturių žmogaus dimensijų jų tikrąją vertę, siekdami atkurti pirminį Adomą, kad surastume savo pirmąją tikrovę, savo pašaukimą, savo vardą.
Tai, kas toliau pateikiama, nėra pasakojimas, skirtas toliau vaikščioti miegant, bet galėtų būti gaidžio pirmasis pažadinimo šauksmas naujos dienos aušroje.