Filmas "Samadhi", 1 dalis
Maja, savasties iliuzija
"Samadhi" yra senovinis sanskrito žodis, kuriam nėra šiuolaikinio atitikmens. Sukurti filmą apie "Samadhi" yra iššūkis. "Samadhi" reiškia kažką, ko neįmanoma perteikti protu.
Šis filmas yra tiesiog išorinė mano vidinės kelionės išraiška. Jo tikslas – ne mokyti jus apie samadhi ar suteikti informacijos jūsų protui, bet įkvėpti jus tiesiogiai atrasti savo tikrąją prigimtį. Samadhi dabar yra aktualu labiau nei bet kada. Mes gyvename tokiu istorijos laikotarpiu, kai ne tik pamiršome "samadhi", bet ir pamiršome, ką pamiršome.
Šis užmaršumas yra "Maja" – savasties iliuzija.
Kaip žmonės, dauguma mūsų gyvename pasinėrę į kasdienybę, beveik nesusimąstydami, kas mes esame, kodėl esame čia ar kur einame. Dauguma mūsų niekada nesuvokė tikrojo savęs, sielos ar to, ką Buda vadino "annata" – to, kas pranoksta vardą ir formą, pranoksta mąstymą. Dėl to mes manome, kad esame šie riboti kūnai. Mes gyvename baimėje – sąmoningoje ar nesąmoningoje – kad ribota savasties struktūra, su kuria save tapatiname, mirs.
Šiandieniniame pasaulyje didžioji dauguma žmonių, užsiimančių religinėmis ar dvasinėmis praktikomis, tokiomis kaip joga, malda, meditacija, giedojimas ar bet kokios rūšies ritualai, praktikuoja sąlygotas technikas. Tai reiškia, kad jos yra tik ego konstrukto dalis. Paieška ir veikla nėra problema – problema yra manyti, kad atsakymą radote kokia nors išorine forma.
Dvasingumas savo įprastine forma niekuo nesiskiria nuo visur vyraujančio patologinio mąstymo. Tai dar labiau sujaudrina protą. Daugiau žmogaus veiklos, o ne žmogaus buvimo. Ego konstrukcija nori daugiau pinigų, daugiau galios, daugiau meilės, daugiau visko. Tie, kurie eina vadinamąjį dvasinį kelią, trokšta būti dvasingesni, labiau pabudę, labiau ramūs, taikesni, labiau nušvitę. Pavojus jums, žiūrintiems šį filmą, yra tas, kad jūsų protas norės pasiekti samadhi. Dar pavojingiau yra tai, kad jūsų protas gali pamanyti, jog jau pasiekė samadhi. Kiekvieną kartą, kai kyla noras kažką pasiekti, galite būti tikri, kad veikia ego konstrukcija. "Samadhi" nėra susijusi su kažko pasiekimu ar kažko pridėjimu sau.
Sąmoningai patirti samadhi – tai išmokti mirti dar prieš mirtį. Gyvenimas ir mirtis yra kaip “jin” ir "jan" – neatsiejamas tęsinys. Begalinai besiskleidžiantis, be pradžios ir be pabaigos. Kai atstumiam mirtį, atstumiam ir gyvenimą. Kai tiesiogiai patiriate tiesą apie tai, kas esate, nebėra baimės nei gyvenimo, nei mirties.
Mūsų visuomenė ir kultūra mums sako, kas mes esame, o tuo pačiu metu mes esame gilesnių, pasąmoninių biologinių troškimų ir neapykantos, kurie valdo mūsų pasirinkimus, vergai. Ego konstrukcija yra ne kas kita, kaip impulsas kartoti. Tai tiesiog kelias, kuriuo energija kartą ėjo, ir energijos polinkis vėl eiti tuo keliu, nesvarbu, ar tai organizmui teigiamas, ar neigiamas dalykas.
Yra begaliniai atminties ar proto lygmenys – spiralės spiralėse. Kai jūsų sąmonė tapatinasi su šiuo proto ar ego konstruktu, ji pririša jus prie socialinio sąlygojimo, kurį galėtumėte pavadinti matrica.
Yra ego aspektų, kuriuos galime suvokti sąmoningai, tačiau būtent pasąmonė, archajiškas "sujungimas", pirminės egzistencinės baimės iš tikrųjų valdo visą šią mašiną. Begaliniai malonumo siekimo ir skausmo vengimo modeliai sublimuojasi į patologinius elgesio modelius… mūsų darbą… mūsų santykius… mūsų įsitikinimus, pačias mūsų mintis ir visą mūsų gyvenimo būdą. Kaip galvijai, dauguma žmonių gyvena ir miršta pasyviai paklusdami, aukodami savo gyvenimus "matricai".
Mes gyvename įstrigę siauruose šablonuose. Gyvenimai dažnai kupini didžiulės kančios, ir mums net į galvą neateina, kad iš tikrųjų galime tapti laisvi. Įmanoma atsisakyti iš praeities paveldėto gyvenimo ir gyventi tą, kuris laukia, kol išsiverš per vidinį pasaulį. Visi mes gimėme šiame pasaulyje su biologiniu sąlygotumu, bet be savimonės. Dažnai, kai pažvelgi į mažo vaiko akis, ten nėra nė ženklo savasties, tik švytinti tuštuma. Tas žmogus, į kurį užaugame, yra kaukė, uždėta ant sąmonės.
Šekspyras sakė: "Visas pasaulis – scena, o visi vyrai ir moterys – tik aktoriai". Pabudusio žmogaus sąmonė spinduliuoja per asmenybę, per kaukę. Kai esi pabudęs, neidentifikuoji savęs su savo personažu. Netiki, kad esi tos kaukės, kurias dėvi. Bet taip pat neatsisakai vaidinti savo vaidmens.
Praėjus 2400 metų nuo to laiko, kai Platonas parašė "Respubliką", žmonija vis dar ieško kelio iš Platono urvo. Iš tiesų, galbūt iliuzijos mus sužavėjo labiau nei bet kada anksčiau.
Platonas leido Sokratui aprašyti žmonių grupę, kuri visą gyvenimą praleido grandinėmis prirakinta urve, žiūrėdama į tuščią sieną. Viskas, ką jie galėjo matyti, buvo šešėliai, kuriuos ant sienos metė daiktai, praeinantys priešais už jų nugaros degantį laužą. Šis lėlių spektaklis tapo jų pasauliu. Pasak Sokratės, šešėliai buvo artimiausia, ką kaliniai kada nors galėjo pamatyti iš tikrovės. Net ir sužinoję apie išorinį pasaulį, jie toliau tikėjo, kad šešėliai yra viskas, kas yra. Net jei jie ir įtarė, kad yra kažkas daugiau, jie nenorėjo palikti to, kas jiems buvo pažįstama.
Šiandieninė žmonija yra panaši į tuos žmones, kurie matė tik šešėlius ant urvo sienos. Šie šešėliai yra analogiški mūsų mintims. Mąstymo pasaulis yra vienintelis pasaulis, kurį mes pažįstame. Tačiau yra ir kitas pasaulis, esantis už mąstymo ribų. Už dualistinio proto ribų. Ar esate pasiruošę išeiti iš urvo, palikti viską, ką žinote, kad sužinotumėte tiesą apie tai, kas esate?
Norint patirti samadhi, būtina nukreipti dėmesį nuo šešėlių, nuo minčių – link šviesos. Kai žmogus yra pripratęs tik prie tamsos, jis turi palaipsniui priprasti prie šviesos. Kaip ir prisitaikant prie bet kokios naujos paradigmos, tam reikia laiko ir pastangų, taip pat noro tyrinėti naują ir atsikratyti seno. Protas gali būti prilygintas sąmonės spąstams, labirintui ar kalėjimui. Ne tai, kad esate kalėjime – jūs patys esate tas kalėjimas.
Kalėjimas yra iliuzija. Jei tapatiniesi su iliuziniu "aš", tu miegi. Kai suvoki kalėjimą, jei kovoji, norėdamas ištrūkti iš iliuzijos, tu elgiesi su ta iliuzija taip, tarsi ji būtų tikra, ir vis dar lieki miego būsenoje, tik dabar sapnas virsta košmaru. Jūs amžinai persekiosite šešėlius ir bėgsite nuo jų. Samadhi – tai pabudimas iš atskiro "aš" arba ego konstrukto sapno. Samadhi – tai pabudimas iš tapatinimosi su kalėjimu, kurį vadinu "aš". Jūs niekada negalėsite būti tikrai laisvi, nes kur bebūtumėte, ten ir yra jūsų kalėjimas.
Pabudimas nereiškia atsikratyti proto ar matricos, priešingai: kai nesitapatinate su ja, tuomet galite visapusiškiau patirti gyvenimo žaidimą, mėgaudamiesi šou tokiu, koks jis yra, be troškimų ar baimės. Senovės mokymuose tai buvo vadinama dieviškuoju Leilos žaidimu: žaidimu dualybėje.
Žmogaus sąmonė yra tęsinys. Viename jo gale žmonės tapatinasi su materialiuoju "aš". Kitame gale yra samadhi – "aš" išnykimas. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiame šiuo tęsinio link samadhi, atneša mažiau kančios. Mažiau kančios nereiškia, kad gyvenimas yra be skausmo. Samadhi yra už skausmo ir malonumo dualumo ribų. Tai reiškia, kad yra mažiau proto, mažiau savasties, kuri sukuria pasipriešinimą tam, kas vyksta, o būtent tas pasipriešinimas ir sukelia kančią. Net vieną kartą patyrus samadhi, galima pamatyti, kas yra kitoje kontinuumo pusėje. Pamatyti, kad yra kažkas kitas nei materialusis pasaulis ir savanaudiškumas. Kai ‘Samadhi’ iš tikrųjų nutyla "savasties" struktūra, nebelieka egoistinių minčių, nebelieka "savasties", nebelieka dualumo, tačiau vis dar lieka “Aš esu” – "annata" arba "ne-savastis". Toje tuštumoje užgimsta prajna, arba išmintis – supratimas, kad imanentinis "aš" yra toli už dualumo žaidimo ribų, už viso kontinuumo ribų.
Immanentinė savastis yra nelaikina, nekintanti, visada "dabar". Nušvitimas – tai pirminės spiralės, nuolat kintančio apreiškto pasaulio arba lotoso, kuriame atsiskleidžia laikas, susiliejimas su jūsų laiko neturinčia esybe. Jūsų vidinis ryšys auga kaip nuolat atsiskleidžianti gėlė, kai jūs atsiribojate nuo savęs, tapdami gyvu tiltu tarp laiko pasaulio ir to, kas yra už laiko ribų.
Tik imanentinio savęs suvokimas yra tik kelio pradžia. Dauguma žmonių turės patirti ir prarasti samadhi nesuskaičiuojamą skaičių kartų medituodami, kol galės jį integruoti į kitus gyvenimo aspektus. Nėra neįprasta medituojant ar tyrinėjant save gauti gilių įžvalgų apie savo esybės prigimtį, tik tam, kad vėl atsidurtum grįžęs prie senų įpročių, pamiršęs tiesą apie tai, kas tu esi.
Suprasti tą tylą ar tuštumą kiekviename gyvenimo aspekte, kiekviename savasties aspekte – tai tapti tuštuma, šokančia kaip viskas.
Ramybė nėra kažkas, atskirta nuo judėjimo. Ji nėra judėjimo priešingybė. Samadhi ramybė pripažįstama kaip tapatus judėjimui, o forma – kaip tapatus tuštumai. Protui tai atrodo nesąmonė, nes protas yra dualumo atsiradimas.
Rene Descartes, vakarų filosofijos tėvas, garsėja posakiu "Mąstau, vadinasi, esu". Nė viena kita frazė aiškiau neapibūdina civilizacijos nuosmukio ir visiško tapatinimosi su šešėliais ant urvo sienos. Descartes’o klaida, kaip ir beveik visų žmonių klaida, buvo esminės būties prilyginimas mąstymui.
Savo garsiausio traktato pradžioje Dekartas rašė, kad beveik viską galima suabejoti; jis gali abejoti savo pojūčiais ir net savo mintimis. Panašiai “Kalamos sutroje” Buda sakė, kad norint nustatyti tiesą, reikia abejoti visomis tradicijomis, šventraščiais, mokymais ir visu savo proto bei pojūčių turiniu. Abu šie vyrai pradėjo nuo didelio skepticizmo, tačiau skirtumas buvo tas, kad Dekartas nustojo tyrinėti mąstymo lygmenyje, o Buda nuėjo giliau – jis įsiskverbė už giliausių proto lygmenų. Galbūt jei Dekartas būtų peržengęs savo mąstančio proto ribas, jis būtų suvokęs savo tikrąją prigimtį, ir vakarietiška sąmonė šiandien būtų visai kitokia.
Vietoj to Dekartas aprašė galimybę, kad egzistuoja piktasis demonas, kuris galėtų mus laikyti iliuzijos šydu. Dekartas nepažino šio piktosios dvasios tikrosios prigimties. Kaip filme "Matrica", mes visi galėtume būti prijungti prie kokios nors sudėtingos programos, maitinančios mus iliuziniu sapnų pasauliu. Filme žmonės gyveno savo gyvenimus "Matricoje", o kitame lygmenyje jie buvo tik baterijos, tiekančios savo gyvybinę jėgą mašinoms, kurios jų energiją naudojo savo tikslams.
Žmonės visada nori kaltinti kažką už savęs dėl pasaulio būklės ar savo pačių nelaimės. Nesvarbu, ar tai būtų asmuo, tam tikra grupė ar šalis, religija, ar kokia nors kontroliuojanti "Iluminatų" organizacija, panaši į Dekarto piktąjį demoną, ar sąmoningos mašinos "Matricoje". Ironiška,
bet demonas, kurį įsivaizdavo Dekartas, buvo būtent tai, kuo jis pats save apibūdino. Pasiekus samadhi, tampa aišku, kad yra valdytojas, yra mašina ir piktasis demonas, kasdien siurbiantis jūsų gyvybę. Ta mašina – tai jūs.
Tavo savasties struktūrą sudaro daugybė mažų, sąlygotų paprogramių arba mažų viršininkų. Vienas mažas viršininkas trokšta maisto, kitas – pinigų, dar kitas – statuso, pareigų, valdžios, sekso, intymumo. Kitas nori sąmoningumo ar kitų dėmesio. Troškimai yra tiesiog begaliniai ir niekada negali būti patenkinti.
Mes praleidžiame daug laiko ir energijos puošdami savo kalėjimus, pasiduodami spaudimui tobulinti savo kaukes ir maitindami tuos mažus viršininkus, dar labiau juos stiprindami. Kaip narkomanai, kuo labiau stengiamės patenkinti tuos mažus viršininkus, tuo labiau galiausiai trokštame. Kelias į laisvę nėra savęs
tobulinimas ar savęs darbotvarkės tenkinimas, bet visiškas savęs darbotvarkės atsisakymas.
Kai kurie žmonės bijo, kad savo tikrosios prigimties pažadinimas reikš, jog jie praras savo individualumą ir gyvenimo džiaugsmą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: unikali sielos individualizacija gali būti išreikšta tik tada, kai įveikiamas sąlygotas "aš".
Kadangi mes didžiąją dalį laiko miegame "matricoje", dauguma mūsų niekada nesužino, ką siela iš tikrųjų nori išreikšti.
Kelias į samadhi apima meditaciją, kuri yra tiek sąlygoto "aš" – to, kas kinta, – stebėjimas, tiek savo tikrosios prigimties – to, kas nesikeičia, – suvokimas. Kai pasieki savo ramybės tašką, savo būties šaltinį, tada lauki tolesnių nurodymų, nereikalaudamas, kaip turi pasikeisti tavo išorinis pasaulis. Ne mano valia, bet aukštesnioji valia tebūnie.
Jei protas tik bando pakeisti išorinį pasaulį, kad jis atitiktų tam tikrą idėją apie tai, koks, jūsų manymu, turėtų būti kelias, tai panašu į bandymą pakeisti atvaizdą veidrodyje manipuliuojant atspindžiu. Norėdami priversti atvaizdą veidrodyje šypsotis, akivaizdu, kad negalite manipuliuoti atspindžiu – turite suvokti tą "savastį", kuri yra autentiškas atspindžio šaltinis.
Kai suvokiate tikrąjį „aš“, tai nereiškia, kad kas nors išorėje būtinai turi pasikeisti. Kas pasikeičia, tai sąmoninga, protinga, vidinė energija, arba prana, kuri išsilaisvina iš sąlygotų modelių ir tampa prieinama sielos nukreipimui. Sielos tikslą galite suvokti tik tada, kai sugebate stebėti sąlygotąjį „aš“ ir jo begalines paieškas bei juos paleisti.
Graikų mitologijoje pasakojama, kad dievai pasmerkė Sizifą amžinai kartoti beprasmę užduotį. Jo užduotis buvo be galo stumti akmenį į kalną, tik tam, kad jis vėl nuriedėtų žemyn. Prancūzų egzistencialistas ir Nobelio premijos laureatas Albertas Camus Sisifo padėtį laikė žmonijos metafora. Jis uždavė klausimą: „Kaip galime rasti prasmę šioje absurdiškoje egzistencijoje?“
Mes, žmonės, be galo sunkiai dirbame, kurdami ateitį, kuri niekada neatėjo, o tada mirštame. Jei tikrai suvoksime šią tiesą, tuomet arba išprotėsime, jei tapatinsimės su savo ego asmenybėmis, arba pabusime ir tapsime laisvi. Mes niekada nesugebėsime laimėti išorinės kovos, nes ji yra tik mūsų vidinio pasaulio atspindys. Kosminis pokštas, situacijos absurdiškumas tampa aiškus, kai egoistinis „aš“ visiškai ir galutinai nesugeba pabusti per savo beprasmiškus siekius.
Dzen budizme yra posakis: „Prieš nušvitimą – kapok medžius, nešiok vandenį. Po nušvitimo – kapok medžius, nešiok vandenį“. Prieš nušvitimą reikia ridenti kamuolį į kalną, po nušvitimo taip pat reikia ridenti kamuolį į kalną. Kas pasikeitė? Vidinis pasipriešinimas tam, kas yra. Kova buvo atsisakyta, arba, tiksliau sakant, buvo suvokta, kad tas, kuris kovoja, yra iliuzija. Individuali valia arba individualus protas ir dieviškoji valia, arba aukštesnis protas, yra suderinti.
Samadhi galiausiai yra visų vidinių pasipriešinimų atsisakymas – visų besikeičiančių reiškinių atžvilgiu, be išimčių. Tas, kuris sugeba patirti vidinę ramybę, nepriklausomai nuo aplinkybių, pasiekė tikrą Samadhi. Atsisakai pasipriešinimo ne todėl, kad pritari vienam ar kitam dalykui, bet tam, kad tavo vidinė laisvė nepriklausytų nuo išorės.
Svarbu pažymėti, kad kai priimame tikrovę tokią, kokia ji yra, tai nebūtinai reiškia, kad nustojame veikti pasaulyje arba tampame medituojančiais pacifistais. Iš tiesų gali būti atvirkščiai: kai esame laisvi veikti nesivadovaudami pasąmonės motyvais, tada galime veikti suderintai su „Tao“, remdamiesi visa savo vidinės energijos jėga.
Daugelis teigia, kad norėdami pakeisti pasaulį ir užtikrinti taiką, turime dar atkakliau kovoti su savo įsivaizduojamais priešais. Kova už taiką yra tarsi šauksmas dėl tylos – ji tik sukuria daugiau to, ko nenorime. Šiais laikais vyksta karas prieš viską: karas prieš terorizmą, karas prieš ligas, karas prieš badą. Kiekvienas karas iš tikrųjų yra karas prieš mus pačius.
Kova yra kolektyvinės iliuzijos dalis. Sakome, kad norime taikos, bet ir toliau renkamės lyderius, kurie įsitraukia į karą. Meluojame sau, sakydami, kad pasisakome už žmogaus teises, bet ir toliau perkame produktus, pagamintus išnaudojimo fabrikuose. Sakome, kad norime švaraus oro, bet ir toliau teršiame aplinką. Norime, kad mokslas išgydytų mus nuo vėžio, bet nekeičiam savižudiškų įpročių, dėl kurių didėja tikimybė susirgti. Apgaudinėjame save, kad skatiname geresnį gyvenimą. Nenorime matyti savo paslėptų pusių, kurios pateisina kančią ir mirtį.
Tikėjimas, kad galime laimėti karą prieš vėžį, badą, terorą ar bet kokį priešą, kurį sukūrė mūsų pačių mąstymas ir elgesys, iš tikrųjų leidžia mums toliau apgaudinėti save, kad mums nereikia keisti to, kaip elgiamės šioje planetoje.
Revoliucija pirmiausia turi įvykti vidiniame pasaulyje. Tik tada, kai galėsime tiesiogiai pajusti vidinę gyvenimo spiralę, išorinis pasaulis suderinsis su Dao. Iki tol viskas, ką darome, prisidės prie chaoso, kurį jau sukūrė protas.
Karas ir taika kyla kartu begaliniame šokyje; jie yra viena ištisa visuma. Viena pusė negali egzistuoti be kitos. Lygiai taip pat, kaip šviesa negali egzistuoti be tamsos, o viršus negali egzistuoti be apačios. Atrodo, kad pasaulis nori šviesos be tamsos, pilnatvės be tuštumos, laimės be liūdesio. Kuo labiau įsitraukia protas, tuo labiau pasaulis suskaidomas. Kiekvienas sprendimas, kylantis iš egoistinio proto, grindžiamas mintimi
, kad yra problema, ir tas sprendimas tampa dar didesne problema nei ta, kurią bandė išspręsti. Tai, kam priešiniesi, išlieka.
Žmogaus išradingumas sukuria naujus antibiotikus, tačiau paaiškėja, kad gamta tampa vis gudresnė, o bakterijos – vis stipresnės. Nepaisant mūsų didžiausių pastangų šioje besitęsiančioje kovoje, vėžio paplitimas iš tiesų didėja, alkanų žmonių skaičius pasaulyje nuolat auga, o teroristinių išpuolių skaičius visame pasaulyje toliau didėja.
Kas negerai su mūsų požiūriu? Kaip ir Gėtės eilėraštyje aprašytas „Burtininko mokinys“, mes įgijome didžiulę galią, bet neturime išminties ja pasinaudoti. Problema ta, kad nesuprantame įrankio, kurį naudojame. Nesuprantame žmogaus proto, jo tikrosios paskirties ir tikslo.
Krizė kyla iš riboto, sąlygoto mūsų mąstymo, jausmų ir gyvenimo patyrimo būdo. Mūsų racionalizmas atėmė iš mūsų gebėjimą atpažinti ir patirti daugelio senovės kultūrų išmintį. Mūsų egoistinis mąstymas atėmė iš mūsų gebėjimą pajusti gyvenimo gilumą ir giluminį šventumą, gyvenimo švytėjimą bei suvokti visiškai kitokius sąmonės lygmenis, kurie dabar žmonijai yra beveik prarasti. Senovės Egipto tradicijoje „Neter“ buvo archetipinės formos, kurių savybes galėjo įkūnyti tie, kurie taip apvalydavo savo fizinius ir dvasinius kūnus, kad jie taptų tinkami priimti aukštesnes sąmonės būsenas. Pirminis „Neter“, arba šios išminties dieviškasis principas, buvo žinomas kaip Totas arba Tehuti. Jis dažnai vaizduojamas kaip raštininkas su paukščio arba ibiso galva ir simbolizavo visų žinių bei išminties kilmę. Totą galima apibūdinti kaip kosminį mąstymo arba minties principą. Totas mums suteikė kalbą, sąvokas, raštą, matematiką ir visas meno rūšis bei proto apraiškas. Tik tiems, kurie buvo praėję specialų mokymą, buvo leidžiama susipažinti su Toto šventosiomis žiniomis.
Toto knyga nėra fizinė knyga, bet yra akashinės arba eterinės sferos išmintis. Legenda pasakoja, kad Toto žinios buvo giliai paslėptos slaptavietėje kiekvieno žmogaus viduje ir saugomos auksinės gyvatės. Archetipinis arba amžinasis mitas apie lobį saugančią gyvatę ar drakoną yra paplitęs daugelyje kultūrų ir vadinamas tokiais pavadinimais kaip „kundalini šakti“, „či“, „Šventoji Dvasia“ ir „vidinė energija“. Auksinė gyvatė yra egoistinis konstruktas, susietas su vidinėmis energijomis, ir kol ji nebus įvaldyta ir nugalėta, siela niekada negalės pasiekti tikrosios išminties. Buvo sakoma, kad Toto knyga kiekvienam ją perskaičiusiam žmogui atnešdavo tik kančią, net jei jis atrastų pačių dievų paslaptis ir viską, kas paslėpta žvaigždėse. Reikia suprasti, kad knyga atnešdavo kančių kiekvienam ją skaitančiam asmeniui, kiekvienam ego, kuris bandydavo ją kontroliuoti. Egipto tradicijoje pažadintą sąmonę simbolizavo Ozyrisas.
Be šios pabudusios sąmonės bet kokios riboto „aš“ įgytos žinios ar supratimas būtų pavojingi, atsieti nuo aukštesnės išminties. Horuso akis turėjo būti atvira. Ezoterinė prasmė, kurią čia randame, yra panaši į labiau žinomą „nuopuolio“ istoriją Edeno sode. Toto knyga atitinka gėrio ir blogio pažinimo knygą, kurios vaisių Adomas ir Ieva buvo gundomi paragauti. Žmonija, žinoma, jau suvalgė draudžiamą vaisių, jau atvėrė Toto knygą ir buvo išvaryta iš sodo. Gyvatė yra pirminės spiralės, nusidriekiančios nuo mikrokosmoso iki makrokosmoso, metafora. Šiandien ta gyvatė gyvena kaip jūs. Tai ego protas, pasireiškiantis kaip apreiškusis pasaulis. Niekada anksčiau neturėjome prieigos prie tokio žinių kiekio. Mes giliai įsiskverbėme į materialų pasaulį, netgi atradome vadinamąją Dievo dalelę, tačiau niekada nebuvome labiau apriboti, labiau nežinojome, kas mes esame, kaip gyventi, ir nesuprantame mechanizmo, kuriuo patys kuriame kančią.
Mūsų mąstymas sukūrė pasaulį tokį, koks jis yra dabar. Kiekvieną kartą, kai ką nors pavadiname geru ar blogu, arba susikuriame prioritetus savo prote, tai įvyksta dėl egoistinių struktūrų ar savanaudiškų interesų atsiradimo. Sprendimas yra ne kovoti už taiką ar nugalėti gamtą, o tiesiog pripažinti tiesą: kad pati ego struktūros egzistencija sukuria dualumą – susiskaldymą tarp savęs ir kito, mano ir tavo, žmogaus ir gamtos, vidinio ir išorinio. Ego yra smurtas; norėdamas egzistuoti, jis reikalauja barjero, ribos, atskiriančios jį nuo kito.
Be ego nėra karo prieš nieką. Nėra arogancijos, nėra pernelyg didelių siekių siekiant pelno. Šios išorinės krizės mūsų pasaulyje atspindi rimtą vidinę krizę – mes nežinome, kas mes esame. Mes visiškai tapatinamės su savo egoistinėmis tapatybėmis, mus apima baimės ir esame atkirsti nuo savo tikrosios prigimties.
Rasės, religijos, šalys, politinės pažiūros, bet kuri grupė, kuriai priklausome, – visa tai stiprina mūsų egoistines tapatybes. Beveik kiekviena šiandien planetoje egzistuojanti grupė nori teigti, kad jos požiūris yra teisingas ir tikras, kaip mes darome individualiu lygmeniu. Prisiskirdama tiesą sau, grupė įtvirtina savo egzistavimą taip pat, kaip ego ar savasties struktūra apibrėžia save prieš kitus.
Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, Žemėje sambūviuoja skirtingos realybės ir poliarizuotos tikėjimo sistemos. Įvairūs žmonės gali visiškai skirtingai mąstyti ir emocingai reaguoti į tuos pačius išorinius reiškinius. Taip pat samsara ir nirvana, rojus ir pragaras – tai dvi skirtingos dimensijos, užimančios tą patį pasaulį. Įvykis, kuris vienam žmogui gali atrodyti apokaliptinis, kitam gali būti laikomas palaima. Taigi tampa akivaizdu, kad jūsų išorinės aplinkybės nebūtinai turi kokiu nors konkrečiu būdu paveikti jūsų vidinį pasaulį. Pasiekti samadhi reiškia tapti savaime besisukančiu ratu, tapti savarankišku, visata savyje. Jūsų gyvenimo patirtis nepriklauso nuo kintančių reiškinių.
Galima pateikti analogiją su Metatrono kubu. Metatronas minimas įvairiuose senovės krikščioniškuose, islamo ir judaizmo tekstuose, o archetipiškai jis susijęs su egiptiečių dievybe Totu, taip pat su graikų Hermesu Trismegistu. Metatronas yra glaudžiai susijęs su tetragrammatonu. Tetragrammatonas yra pagrindinis geometrinis modelis, šablonas arba pirminė fizinės realybės emanacija, kuri vadinama Dievo žodžiu arba Logosu. Čia matome dvimatį šio figūros atvaizdą, tačiau jei pažvelgsite tam tikru kampu, pamatysite trimatį kubą. Kai matote kubą, figūroje niekas nepasikeitė, tačiau jūsų protas pridėjo naują matmenį jūsų suvokimui.
Matmeniškumas arba žmogaus perspektyva yra tiesiog pripratimo prie naujo pasaulio suvokimo būdo klausimas. Pasiekę samadhi, mes išsilaisviname iš perspektyvos arba tampame laisvi kurti naujas perspektyvas, nes nėra „savasties“, įsitraukusios į konkretų požiūrį ar prie jo prisirišusios.
Didžiausi žmonijos istorijos protai dažnai nurodydavo mąstymo lygmenis, pranokstančius ribotą savasties struktūrą. Einšteinas sakė: „Tikrasis žmogaus vertinimas pirmiausia nustatomas pagal tai, kokiu mastu ir kokiu būdu jis pasiekė išsilaisvinimą nuo savasties.“
Taigi ne tai, kad mąstymas ir „aš“ egzistavimas yra blogi – mąstymas yra nuostabus įrankis, kai protas tarnauja širdžiai. Vedantoje sakoma, kad protas yra geras tarnas, bet prastas šeimininkas.
Ego nuolat filtruoja tikrovę per kalbą ir etiketės bei nuolat teisia. Teikia pirmenybę vienam dalykui prieš kitą. Kai protas ir pojūčiai tampa jūsų šeimininkais, jie sukuria begalinę kančią, begalinį troškimą ir neapykantą, užrakinant mus mąstymo matricoje. Jei norite pasiekti samadhi, neteiskite savo minčių kaip gerų ar blogų, bet išsiaiškinkite, kas esate prieš atsirandant minčiai, prieš pojūčius. Kai atsikratoma visų etikečių, tada galima matyti dalykus tokius, kokie jie yra. Kai vaikui pasakoma, kas yra paukštis, jei jis tiki tuo, kas jam pasakyta, jis niekada daugiau nebežvelgia į paukštį. Jis mato tik savo mintis.
Dauguma žmonių mano, kad yra laisvi, sąmoningi ir pabudę. Jei tiki, kad jau esi pabudęs, kodėl tada imtumeisi sunkaus darbo, kad pasiektum tai, ką, tavo manymu, jau turi? Prieš tapdamas pabudusiu, būtina pripažinti, kad esi užmigęs, gyveni matricoje.
Nuoširdžiai išnagrinėk savo gyvenimą, nemeluodamas sau. Ar sugebi sustabdyti savo robotinius, pasikartojančius gyvenimo modelius, jei to nori? Ar gali nustoti siekti malonumų ir vengti skausmo, ar esi priklausomas nuo tam tikrų maisto produktų, veiklos ar pramogų? Ar nuolat teisi, kaltini, kritikuoji save ir kitus? Ar tavo protas be perstojo ieško dirgiklių, ar tau visiškai pakanka tiesiog būti tyloje? Ar reaguoji į tai, ką žmonės apie tave galvoja? Ar sieki pritarimo, teigiamo įvertinimo? Ar kaip nors sabotuoji situacijas savo gyvenime?
Dauguma žmonių šiandien patirs savo gyvenimą taip pat, kaip ir rytoj, ir po metų, ir po dešimties metų. Kai pradedi stebėti savo robotą primenančią prigimtį, tampi labiau pabudęs. Pradedi suvokti problemos gilumą. Esi visiškai ir be galo užmigęs, pasiklydęs sapne. Kaip Platono urvo gyventojai, dauguma tų, kurie išgirsta šią tiesą, nebus pasiruošę ar nesugebės pakeisti savo gyvenimo, nes yra prisirišę prie jiems įprastų elgesio modelių.
Mes dedame didžiules pastangas, kad pateisintume savo įpročius, kišdami galvas į smėlį, užuot susidūrę su tiesa. Mes norime savo gelbėtojų, bet patys nesame pasiruošę užlipti ant kryžiaus. Ką esate pasiruošę paaukoti, kad būtumėte laisvi? Suvokite, kad jei pakeisite savo vidinį pasaulį, turite būti pasirengę pakeisti ir išorinį gyvenimą. Jūsų senoji struktūra ir senoji tapatybė turi tapti negyva dirva, iš kurios išaugs naujas augalas.
Pirmasis žingsnis link prabudimo – suvokti, kad mes tapatiname save su žmogaus proto matrica, su kauke. Kažkas mūsų viduje turi išgirsti šią tiesą ir pabusti iš miego. Yra jūsų dalis, kažkas amžino, kas visada žinojo tiesą. Proto matrica mus blaško, pramogauja, verčia mus be galo veikti, vartoti, siekti, laikydama mus troškimo ir atstumimo cikle, kurio formos nuolat keičiasi, trukdydama mūsų sąmonei pražysti, pasiekti mūsų evoliucinę prigimtinę teisę – samadhi.
Patologinis mąstymas yra tai, kas laikoma normaliu gyvenimu. Jūsų dieviškoji esmė tapo pavergta, susitapatinusi su ribota savasties struktūra. Didžioji išmintis, tiesa apie tai, kas jūs esate, yra giliai paslėpta jūsų esybėje. J. Krišnamurti sakė: „Gebėjimas prisitaikyti prie giliai sergančios visuomenės nėra žmogaus sveikatos rodiklis.“ Tapatinimasis su egoistiniu protu yra liga, o samadhi – vaistas.